uolynas

uolýnas sm. (1) Š, BŽ101, DŽ, NdŽ, KŽ, (3) Š 1. L, Rtr, LC1887,3 uolų masyvas, virtinė; vieta, kur daug uolų: Tarp kalnų uolynų matyti buvusiųjų tvirtovių liekanos rš. Pajūrio uolynai Šlč. Ji atsiminė uolynus ir kalnus, kur galima rasti aukso ir deimantų I.Simon. Dažnai [daktaras] pakildavo aukštai į uolynus, kur senos eglės svyruodavo Mš. Tavo dugne ne uolynai granito, bet augalų gėlynai margaspalviai A.Damb. Nuo priešų žmonės slėpdavos uolynuose rš. 2. klintynas: Mūso prasčios žemės, uolynaĩ, daba skalkius dega Akm. Uolynaĩ pabrikuo pritiko Krš.